D.U.K.

Noriu pasirinkti tarp vipeto ir levretės – kuo jie skiriasi?

Nors daugelis žmonių vis dar sugeba vipetą pavadinti levrete, šios dvi veislės labai skiriasi, pirmiausia savo gabaritais. Levretės svoris – apie 5 kg, tuo tarpu reta vipetų kalytė šiais laikais sveria mažiau 12 kg, o patinas gali sverti ir visus 16 kg. Jeigu levretės ūgis neviršija 40 cm ties ketera, vipetų patinas gali išaugti ir iki 54 cm, o tai jau visai kita dydžio kategorija – ir netgi jeigu jums pasisekė ir auginate standartinio dydžio 46 cm ties ketera vipetų kalytę, ji vis vien bus perpus stambesnė ir stipresnė už bet kokią levretę, jos neįdėsi į ant kelių telpantį boksiuką (nors laikyti glėby – tikrai galima ♥ ). Taigi, vipetas – stiprus, veržlus, aktyvus, tvirtai sudėtas šuo, kurio pradinė paskirtis buvo pilnavertė medžioklė. Levretė irgi nėra žaislinis šiltnamio sąlygom auginamas šuniukas. Levretės dalyvauja kursingo (grobio vijimosi) varžybose lygiai taip pat, kaip ir visi kiti kurtai, jie taip pat reikalauja pasivaikščiojimų ir pasilakstymų, pilnaverčio kurtų gyvenimo, o jų charakteris anaiptol nėra drebančių bailiukių – nereta levretė įsivaizduoja esanti tikrai dydis šuo! Tačiau visgi tai smulkesni, fiziškai jautresni šunys, kurių ilgi ploni kaulai didina buitinių traumų riziką. Taigi renkantis tarp šių dviejų veislių patartina pagalvoti, ar norite didesnio, stipresnio ir veržlesnio šuns, ar mažesnio ir grakštesnio. Plačiau apie levretes teiraukitės levrečių veisėjų, pvz. www.koposnamai.lt veislyno savininkės.

Ar vipetai šeriasi?

Nors vipeto kailis trumpas, švelnus ir pas kai kuriuos netgi pereinantis į persiko pūkelį ant pilvo, visgi šėrimasis jiems taip pat būdingas. Besikeičiant gamtos sezonams šie kurtai irgi meta plauką – trumpą, įsismeigiantį į kilimus ir rūbus, tad gan sunkiai išvalomą. Šėrimuisi pasibaigus plaukų gerokai sumažėja, bet na anoks stebuklas yra aptikti vipeto plauką arbatoje ar troškinyje, lygiai taip pat plaukų lieka ant drabužių, minkštų baldų. Privalumas – na tikrai šių plaukų nėra tiek, kiek būtų nuo haskio ar auksaspalvio retriverio! Trumpą, ploną vipetų kailį itin lengva prižiūrėti. Šie šunys labai švarūs, beveik neatneša purvo į namus. Grįžus iš lauko sausu oru pakanka simboliškai pravalyti pėdas skudurėliu, o darganą rudens dieną murzinam po pasilakstymo vipetui užtenka greitai praskalauti kojas ir papilvę po dušu, nusausinti rankšluosčiu, ir po 20 minučių šuo kone visai sausas. Tačiau faktas lieka faktu – šuo namuose reiškia plaukus, tad jeigu šėrimasis kelia jums didelį susirūpinimą, pagalvokite, ar jums tikrai reikia augintinio.

Ar vipetai tinka alergiškiems žmonėms?

Nors labai madinga tam tikras šunų veisles vadinti „hipoalerginėmis“, deja, tiesos tame nedaug – bet kuris šuo gali sukelti alergiją, ir visiškai „saugių“ veislių nėra. Tačiau tiesa, kad vipetas yra švarus šuo, kurio higiena nesudėtinga rūpintis net ir šėrimosi laikotarpiu, net ir vipeto kvapas kiek skiriasi nuo kitų šunų – vipetas kvepia labiau namais, kuriuose gyvena, nei kad specifiniu „šuns“ kvapu, kuris daugeliui nėra malonus. Dėl to vipetas gali būti mažesnis dirgiklis alergikui – bet niekas neduos jums garantijos, kad šios veislės šuo nesukels alergijos. Jeigu turite abejonių, patartina pabendrauti su vipetais artimiau, pabūti aplinkoje, kur gyvena šie šunys, bei stebėti, ar pasireiškia nepageidaujama reakcija.

Skaičiau, kad vipetai skirti medžioklei. Ar jiems reikia didelio fizinio krūvio? Ar turiu būtinai bėgioti su vipetu?

Vipetui nereikia skirti valandų valandas fizinio krūvio, kaip to reikalauja darbinės veislės, tokios kaip veimaraneris, vengrų vižlas, haskis, malinua ar Džeko Raselo terjeras. Tačiau tai nereiškia, kad galite uždaryti vipetą tarp keturių sienų ir apriboti jo veiklą trumpais pasivaikščiojimais ant pavadžio, kuriuos praskaidrina tik dešimties minučių pasibėgiojimas žolės lopinėlyje. Vipetas yra protingas, azartiškas šuo, kurio tiek fiziniam, tiek protiniam lavinimui reikia skirti adekvatų dėmesį. Šis šuo skirtas vytis kamuolį ar skraidančią lėkštę, aktyviai judėti, jis turi naudoti savo kojas, pajausti savo greitį, turėti galimybę šėlti ir žaisti. Žinoma, vipetas prisiderins prie laikinų nepatogumų, kai dėl kažkokių priežasčių pilnaverčiai pasivaikščiojimai ar kita aktyvi veikla yra neįmanomi, tačiau tai neturi tapti taisykle. Vipetas nėra grynai „kambarinis“ šunelis kaip antai mopsas ar pekinesas – poreikis judėti yra vipeto įgimta savybė, kurią jis privalo realizuoti.

Ar galima vipetą apgyvendinti lauke?

Ne. Vipetas nėra „kambarinis“ poreikio aktyviai veiklai prasme, tačiau netgi labai kambarinis, kai kalba eina apie šilumą, komfortą bei poreikį dalyvauti šeimininko gyvenime. Šie šunys nėra skirti voljerui! Plonas trumpas vipeto kailis nėra pakankama apsauga nuo ilgalaikio šalčio ir/ar drėgmės poveikio, taip pat šie šunys neturi didelio riebalinio sluoksnio, tad jų vidaus organai taip pat nėra itin gerai apsaugoti nuo žemos temperatūros. Net ir namuose daugelis vipetų mėgsta turėti daugiasluoksnius guolius, į kuriuos galima užsikasti ir užsikloti. Taip pat jie itin vertina šeimininko lovos šilumą, jeigu tik šeimininkas neprieštarauja tokiai draugijai (praktika rodo, kad dauguma vipetų šeimininkų anksčiau ar vėliau susitaiko su mintimi, kad turės gyvą „šildytuvą“ prie kojų).

Kiek kainuoja vipetas?

Vipetų veislės šuniuko kainos vidurkis Europoje – 1000 Eur, o šuniukai iš ypatingų vadų ir iš žymiųjų veislynų dažnai kainuoja brangiau. Lietuvoje kaina gali šiek tiek skirtis, taip pat gali skirtis šuniukų su veislės broku kaina (įgimtas uodegos lūžis, mėlyna akis, sėklidžių trūkumas patinams). Neretai veisėjai siūlo ypatingą šuniuką palankiomis bendrasavininkystės sąlygomis. Bet kokiu atveju verta suprasti, kad kartais vien kelionės pas patiną ir kergimo mokesčio išlaidos gali siekti 2000-3000 Eur, neskaitant pačių šuniukų auginimo išlaidų (kambario įrengimas vadai, maistas, skiepai, papildai, dokumentai ir kt.) – tad šuniuko kaina turi svarų pagrindą. Mūsų vadų šuniukai kainuoja nuo 500 Eur (šuniukas su broku) iki 1200 Eur (parodoms perspektyvus šuniukas, skirtas užsieniui). Taip pat visada ieškome atsakingų aistringų žmonių, kurie norėtų gauti parodoms perspektyvų šuniuką neatlygintinai ir auginti jį bendrasavininkystėje su mumis. Jeigu manote, kad jums tai tinka – nesidrovėkite parašyti mums iš anksto, net jeigu dabar neturime vados!