Sorry, this text is only available in Lithuanian language! For the sake of viewer convenience, the content is shown below in the alternative language. You may click the link to switch the active language.

Nuo 2014 metų rudens mano vipetai maitinasi pagal RAW sistemą. RAW – tai žalios mėsos racionas, kaip manoma, maksimaliai artimas šunų protėvių – laukinių Canidae šeimos atstovų, tokių kaip vilkai – mitybai. Ir nors vyksta daug diskusijų dėl to, ar šiuolaikinio naminio šuns mityba turėtų griežtai atkartoti vilkų racioną, visgi negalima paneigti, kad net ir dabartinis vipetas išlieka plėšrūnu – su plėšrūnui būdinga maisto virškinimo sistema ir plėšriųjų žinduolių dantimis, tad ir šuns mitybos pagrindas visgi turėtų išlikti mėsa.

Iki pereidama prie žalios mėsos šunų maitinimo sistemos ilgą laiką dievagojausi, kad na jau tikrai NIEKADA gyvenime nešersiu žalia mėsa, kad neturiu nei laiko, nei ūpo, nei jėgų vargti ieškodama, kur tos mėsos nusipirkti, kaip surūšiuoti, kur laikyti. Bet ne veltui sakoma „niekada nesakyk niekada“. Pakeisti nuomonę paskatino daugelis dalykų. Maitinimas žalia mėsa ne tik natūralesnis už sausus pašarus ar virtas košes – taip pat tai ekonomiška (tikrai taip!) ir nesudėtinga (vos tik supratai pagrindus), o tinkamai sudėliojus racioną ir maitinimo laiką niekada netenka vargti dėl to, kad šuo suka nosį nuo maisto ir yra prastos kondicijos, nes mėsos porcija visada suvalgoma noriai. Be to, nors ir nesu nei žodelio „eko“, nei „sveikos gyvensenos“ fanatikė, tačiau visgi sudėtinga buvo nepastebėti labai jau grėsmingą šiandienos tendenciją, kuomet vėžys tampa šunų liga Nr. 1 ir suserga vis daugiau ir vis jaunesni šunys. Pagalvojus – nei vienas nežinome, kaip ilgametis keliasdešimties protėvių kartų maitinimas sausais pašarais veikia šunų organizmą, reprodukcinę, imuninę sistemą. Todėl džiaugiuosi galėdama pasirinkti kitokį maitinimo būdą savo vipetams.

Kadangi vis gaunu klausimų, kaip sudėlioti racioną maitinant RAW, pateikiu trumpą mano taikomos mitybos schemos apžvalgą. Tiesa, vargu ar skambus žodis „schema“ čia labai tiks – iš tiesų tiesiog apžvelgsiu, kokią mėsą duodu savo šunims, koks pastebėtas poveikis tos ir kitos jos rūšies, ir kaip daugmaž atrodo dienos racionas.

Pirmiausia – trumpa suvestinė.

Porcijos dydis. Suaugęs vipetas per dieną gauna 350-550 g mėsos porciją, kur 350 g yra į storumą linkusios kalytės tipinė norma, o 550 g – arba tipinė patino norma, arba norma svorį auginančiai arba greitai jį numesti linkusiai kalytei. Vipetų šuniukai, kad ir būdami daug mažesni, per dieną turi suvalgyti ne ką mažiau už suaugusius – mažiausiai 500 g nepriklausomai nuo lyties. Labai svarbu atminti, kad paros normos dydis ir sudėtis turi būti atitaikyti pagal šuns kondiciją ir savijautą – kūdesnis šuo turi gauti didesnę porciją ARBA būtina keisti dalį porcijos riebesne mėsa, nes didinti pačios porcijos svorio iki begalybės negalima. Persivalgymo pasekmės – prarastas apetitas, o kartais ir paleisti viduriai. todėl porcijos sudėtis neretai svarbesnė už jos dydį.

Porcijos sudėtis. Mano šunų tipinė porcija – 500 g, iš kurių 150 g  kaulingos mėsos ir likusi dalis raumens ir vidaus organų. Detaliau apie sudėtį ir variacijas – žemiau.

Maitinimo dažnis. Šiuo metu šeriu savo vipetus pagal RAW kanoną – vieną kartą per parą. Tai puikiai tinkamas maitinimo būdas tiek šunims (susikaupia pakankamai skrandžio sulčių geram virškinimui, spėja suvirškinti prieš tai gautą maistą ir atlaisvinti skrandį bei žarnyną), tiek savininkui (labai ekonomiška laiko atžvilgiu). Tačiau gali būti situacijų, kai labiau pasiteisins maitinimas du kartus per parą su 12-14 val. tarpu – visiems šuniukams 3-6 mėn. amžiaus, kai kuriems jauniems šunims, svorį auginantiems šunims, nėščioms kalėms, taip pat šunims su jautria virškinimo sistema, kurių savijauta ir išmatų kondicija yra geresnė taikant dviejų maitinimų schemą. Koks grafikas bebūtų taikomas, kas kažkiek laiko (visad skirtingai) daroma iškrovos diena, kurios metu šunys nieko negauna. Tai būtina tam, kad organizmas pailsėtų. Iškrovos diena vipeto savininkui gali būti nelengvas išbandymas, kai į tave nuolat žiūri alkanos akys ir matai, jog šuo akivaizdžiai nesupranta, kodėl negauna savo porcijos. Tačiau tai tikrai į naudą ir nereikėtų tos dienos vengti. (Pas mus iškrovos diena dažniausiai nutinka savaime, kai pamirštu iš anksto išimti iš šaldymo kameros tos dienos porciją.)

Maitinimo technika. Tradiciškai RAW maitinimo pagrindas yra dideli gabalai, kurie tiesiog numetami šuniui ir tas juos sudoroja atgrauždamas ir atkasdamas kiek reikia. Dažniausiai niekas nesmulkinama ir juolab nedaroma faršo – didesni gabalai skrandyje lieka ilgiau, geriau pasisavina naudingos medžiagos. Todėl maitinant RAW dubenėliai namuose reikalingi tik vandeniui. Tačiau aš taikau šiek tiek kitokią techniką – savo šunis šeriu iš rankų. Visų pirma, šitaip galiu kontroliuoti, kad mėsos nerytų gabalais, o atkąstų tik tiek, kiek gali praryti, ir gerai sukramtytų kremzles ir kauliukus. Antra, tiesiog neturiu vietos, kur galėčiau leisti šunims tampyti mėsą grindimis, kad patys neprisirytų nuo plaukų ir dulkių, ir kad man pačiai netektų paskui valandą tų grindų mazgoti. Duodant iš rankų viskas švaru ir gražu! Trečia, šėrimas iš rankų padeda kurti kontaktą, kai šuo akivaizdžiai mato, jog visas jo maistas ateina tik iš tavęs – tas labai praverčia tiek parodose (šuo įpranta koncentruoti dėmesį į rankas ir hendlerį), tiek šiaip bet kokioje aplinkoje, nes labai palengvina dresūrą. Svarbiausia, kad maitinimas iš rankų tikrai netrunka ilgai, nes tinkamai RAW maitinamas šuo visada jaučia sveiką plėšrūnišką alkį ir nesiterlioja ilgai prie kiekvieno gabalo.

SVARBIAUSIA – visa mėsa duodama ŽALIA! Nieko nereikia nei plikyti karštu vandeniu, nei juolab apvirti. Dažnai tenka išgirsti, kad šeriant žalia mėsa bijoma bakterijų ar helmintų. Mano praktika rodo, kad tikimybė šuniui apsikrėsti pvz. salmonelioze yra ne ką mažesnė šeriant jį sausu pašaru – tiek pati turėjau tokios patirties, tiek vis pasirodo straipsniai apie atšaukiamas pašarų partijas aptikus salmonella arba e.Coli bakterijas. Tačiau per 4 metus, kuomet šeriu savo šunis RAW, teturėjau vienintelį ūmaus viduriavimo atvejį, kuris pasirodė esąs nuo mitybos nepriklausantis virusinės kilmės enteritas, greičiausiai pasigautas parodoje. Žinoma, tam tikra rizika visada išlieka, ypač šunims, kurie tik pradedami pervesti prie RAW, arba įsigyjant mėsą iš neaiškių šaltinių. Kas dėl helmintų – bet kokį maistą valgantį šunį reikia reguliariai nukirminti, nes nepriklausomai nuo raciono helmintų kiaušinėlių kuo puikiausiai galima “prisirinkti” iš dirvos, ypač jeigu vedžiojate šunį ten, kur būna kitų keturkojų išmatų. Naivu manyti, kad valgydamas sausą pašarą šuo labiau apsaugotas nuo helmintų, negu valgantis žalią mėsą.

Išsiaiškinome pagrindinius praktinius aspektus, o dabar – mėsos apžvalga.

KAULINGA MĖSA
Labai svarbi RAW mitybos dalis – kaulinga mėsa. Mano šunų racione tai vištų nugaros ir vištų kaklai. Kaulinga mėsa aprūpina organizmą kalciu, o taip pat suriša išmatas. Dažnas nesusipratimas tarp tik girdėjusių apie RAW būna „ar galima šerti šunį kaulais?“ Ne, kaulais šerti tikrai negalima, ir šiuo atveju dar iš animacinių filmukų įstrigęs atmintyje kaulą įsikandusio Brisiaus vaizdas yra tiesus kelias šuniui ant chirurgo stalo! Tačiau kaulinga mėsa nėra tas „kaulas“ – tiek nugaroje, tiek kakluose šitie kauliukai trapūs, šuo gerai juos sukramto, o aplink esanti mėsa apsaugo virškinimo traktą nuo sužalojimų. Tokius kauliukus ir kremzles šuo suvirškina, labai nedidelė dalis pasišalina su išmatomis. Žinoma, svarbu nepadauginti – gali užkietėti viduriai, o jau visai be saiko prišėrus šunį kaulinga mėsa jis nepajėgs jos suvirškinti. Per didelis kiekis užkiša skrandį, pritrūksta skrandžio sulčių virškinimui, nesuvirškinti kaulai pasišalindami gali sukelti viduriavimą, šuo gali pradėti vemti, viduriuoti. Todėl reikia atminti, kad vienu ypu sušerti 600 gramų kakliukų tikrai nėra gera idėja (Tačiau gali būti visiškai puiku vienam maitinimui skirti vieną 350g svorio nugarą – apie tai vėliau)!
Taigi, kiek kaulingos mėsos reikia vipetui per dieną? Paprastai pagal RAW principus laikoma, kad tokia mėsa turėtų sudaryti 10-20% raciono. Tačiau svarbu atminti, kad viskas labai individualu – vieniems šunims kaulingos mėsos gali prireikti iki 30% kiekvienoje porcijoje, nors kiti gal puikiai tuštinasi (ne per skystai, ne per kietai) gaudami kaulingą dalį tik kas antrą dieną. Mano šunų racione vištų kaklai sudaro 100-150 g per parą. Kiekvieną kartą ta dalis gali varijuoti priklausomai nuo to, kaip šuo tuštinasi. Stebėti išmatas tiek pat svarbu, kaip ir bendrą šuns savijautą ir kondiciją – tik taip žinosite, ar jūsų šuniui tinka tai, ką duodate, nes visos normos yra orientacinės.

Neretai pradėję šerti RAW bijo duoti kaklus ir nugaras – kauliukai atrodo aštrūs ir apskritai atrodo neįtikima, kad vipetas tą visą ims ir sukramtys. Prisipažinsiu – man pačiai prireikė kelių mėnesių, kol pagaliau prisiverčiau duoti savo šuniui vištos nugarą. Tačiau galiu patikinti, jog šios baimės neturi pagrindo – žali nugaros ir kaklų kauliukai šunų puikiai sukramtomi ir suvirškinami. Jeigu labai bijote ir sunku tą baimę įveikti, pradėkite nuo virtuviniu plaktuku apdaužytų kakliukų – gerai apdaužyti jie primena tiesiog mėsos juostelę su kauliukų trupiniais, tokius suvalgo ir puikiai virškina net 1,5 mėn. mažyliai. Lygiai taip pat galite apdaužyti ir vištos nugarą, tačiau tikrai mažai pagrindo dėl jų bijoti – ypač parduotuvėse perkama, ne kaimiška vištiena būna visai minkšta, nugaros kaulai visai trapūs. Šiek tiek kietesni gali būtų kaimo vištų – jeigu bijote, kad per kieti, galite išimti rankomis dalį labiausiai nepatinkančių aštrių kauliukų. Tačiau laukui bėgant įsitikinsite, kad bijoti nėra pagrindo, jeigu tik šuo tvarkingai kramto (tam galima laikyti kaklą/nugarą rankoje ir duoti nukasti po nedaug, kad nerytų gabalais).

Be vištų kaulingos mėsos gali taip pat duoti ančių kaklus ir nugaras. Ančių kaklai stambesni nei vištų, tad paprastai net ir suaugusiems šunims duodama apdaužau juos plaktuku. Ančių nugaros gali būti tiek kiek kietesnės už vištų, tiek riebesnės, tad reikėtų stebėti, ar šuo sėkmingas jas virškina. Tai pat rinkoje būna kalakutų kaklų, tačiau bent jau man jie nepasiteisino – vipetui per stambūs. Taip pat tinka galvijų gerklos ir trachėjos – gerklos yra kremzlė, o trachėja sudaryta iš kremzlinių pusžiedžių, susijungusių vienas su kitu jungiamojo audinio raiščiais. Šios dalys puikia tinka šunims.

Tam tikrais atvejais, kai arba neįmanoma gauti kaulingos mėsos, arba dėl kažkokių kitokių priežasčių jos nelieka racione, galima kaip kalcio šaltinį ir išmatų surišimo priemonę naudoti maltus kiaušinių lukštus. Juos galima arba įsigyti specialiuose parduotuvėse, arba pasigaminti patiems išdžiovinus ir sumalus į miltus sunaudotų kiaušinių lukštus. Tik reikėtų atminti, kad visgi nereikėtų pilnai visam laikui pakeisti jais kaulingą mėsą, tačiau kaip laikina alternatyva lukštai puikiai tinka.

GALVIJŲ MĖSA – RAUMUO

Pilnaverčiam racionui šuniui būtina žolėdžių mėsa, dažniausiai jautiena. Pas mus tai būna jautienos nuopjovos, paslėpsniai, galvų mėsa, poliežuvinė mėsa, širdis. Dažnas naujokas pakraupsta išgirdęs, kad gali tekti šunį jautiena, kuri nėra pati pigiausia mėsa. Tačiau šuniui jokiu būdu nereikia jautienos kumpio ar išpjovos! Geriausia jautiena šuniui yra gyslota mėsa su plėvėm, dažnai turinti kažkiek riebalo, kaip antai paslėpsnis. Nuopjovos – tai raumeninio audinio gabalėliai, kartais dar vadinami guliašine, kotletine jautiena. Jos nelabai tinka kepimui, nes yra kietos, gyslotos, todėl paprastai kainuoja gerokai pigiau (2,5-3,5 Eur / kg), tačiau šuniui tai puiki mėsa. Galvų mėsa taipogi retai naudojama gurmaniškoje kulinarijoje, tai kietos mėsos nuopjovos galvos srities, bet vėlgi – puiki mėsa šuniui. Poliežuvinė mėsa – kaip sufleruoja pavadinimas, tai apatinės žandikaulio dalies jungiamasis audinys, dažnai su gomurio dalimi. Vėlgi, tai puiki mėsa šuniui, nors kartais ir nelabai maloni išdarinėti šeimininkui (gliti, “seilėta”), tačiau tas tikrai nemažina jos maistinės vertės jūsų augintiniui. Širdis yra turtinga mikroelementų, krauju prisotinta mėsa su nedidele riebalų dalimi. Nors tai grynas raumuo, tačiau kai kuriems šunims per didelis širdies mėsos kiekis gali sukelti viduriavimą, dar reikėtų nepersistengti ir stebėti, kaip jūsų augintinis reaguoja į šią mėsą racione. Tačiau tai yra labai vertingas produktas, kurio nereikėtų atsisakyti.

GALVIJŲ SKRANDIS

Noriu išskirti galvijų skrandį į atskirą punktą, nes tai yra itin vertinas, puikus produktas RAW mitybai, kurį vertina ne tik šiuolaikiniai RAW mitybos šalininkai, bet ir mini monografijose apie vipetų auginimą daugelis senųjų autorių. Nevalytas žalias skrandis yra raumens, riebalo, plėvių ir fermentais prisotinto vidinio dangalo produktas, labai maistingas, puikus žalių baltymų, riebalų, fermentų, Omega-3 ir 6 riebalinių rūgščių ir probiotikų šaltinis. Skrandis būtinai tūri būti nevalytas, t. y. tamsios spalvos rudai-juodai-žalsvos, su žolių likučiais ant vidinio dangalo. Dažniausiai tokį žalią nevalytą skrandį tenka pirkti iš ūkininkų ar kitokių tiekėjų, nes parduotuvių ar turgaus lentynose dažniausiai rasite tik plauto, visiškai balto skrandžio, skirto kulinarijai – šunims jis bevertis. Nevalytas skrandis turi specifinį kvapą, kuris jautresniam žmogui gali būti ganėtinai nemalonus, tačiau prie jo priprantama, o šunims tas gardus kvapelis yra tik dar vienas privalumas!

GALVIJŲ ORGANAI

Galvijų organai – tai inkstai, plaučiai, blužnis, kepenys. Visi organai duodami po labai nedaug, max. po gabaliuką. Mano šunų racione dažniausiais galvijų organas – blužnis, kadangi ją gauname “prikibusią” prie skrandžių. Blužnies duodama labai nedaug, po mažą gabaliuką, nes ji skystina vidurius. Kitų galvijų organų praktiškai neduodu – kartais šunys gauna kepenų, bet dažniausiai net ne galvijų, o kalakutų.

VIŠTIENOS MĖSA

Be kaulingos paukštienos mėsos, pagrindinė mano duodama vištienos mėsa – viščiukų skilviai ir širdys. Skilviai yra puikus raumuo, o štai širdys kartais gali skystinti vidurius, tačiau tai labai individualu. Abu produktai puikiai tinka prie kaulinės dalies. Tai pat virtos vištų širdutės yra puikus “skaniukas” dresūrai ir paskatinimui parodose.

KALAKUTIENA 

Pagrindinė duodama kalakutiena – nuopjovos, širdys, kepenys ir uodegos. Kalakutienos nuopjovos, arba guliašinė mėsa – mėsingos atraižos, dažnai su odos ir riebalų sluoksniu, puikiai tinkančios prie kaulingos mėsos. Kalakutų širdelės yra gerokai didesnės už vištų, juos patogu dozuoti šuniui po kelis, jose pilna naudingų medžiagų. Kaip ir vištų širdys, jos kartais gali skystinti vidurius, tačiau tai individualu ir jos tikrai yra puikus produktas! Kalakutų kepenis dažniausiai duodu kaip privalomą organų dalį. tiesiog man jos patinka labiau, nei galvijų kepenys. Na o mėgstamiausias

mūsų kalakutienos produktas, žinoma, yra uodegos. Tai nepakeičiama dalis norint auginti svorį arba palaikyti gerą kondiciją – uodegoje pilna riebalo, ji tobulai tinka šeriant kartu su liesa mėsa, kai tikslas yra priauginti kelis kilogramus liesokam vipetui. Uodegą duodu arba laikydama rankoje – šuo apgraužia mėsą ir riebalą, o tada duodama sukramtyti likusi kelių slankstelių uodega (kaip vištos kakliukas). Žinoma, svarbu atminti, kad ne visi šunys gerai reaguoja į riebalus, tad uodegą reikia duoti atskirai nuo kitos riebios mėsos ir pradžioje stėbėti, kaip šuo tuštinasi. Protingai duodant tai nepakeičiamas dalykas vipeto savininkui :)

 

 

 

PORCIJŲ SUDĖTIS, PAROS / SAVAITĖS MENIU

 * ruošiama *