Vipetai kaip veislė išsivystė Didžiojoje Britanijoje, o „veislės“ statusą gavo XIX a. pabaigoje. Šiuos nedidelius vikrius šunis laikė smulkesni žemvaldžiai, valstiečiai ir darbininkai, kurie negalėjo leisti sau laikyti didžiųjų kurtų – greihaundų. Mažasis kurtas ne tik talkindavo smulkių žvėrelių medžioklėje, bet ir suteikdavo pramogą – laisvalaikiu jų šeimininkai organizuodavo improvizuotas lenktynes laukuose ar gatvėse, kas savotiškai atstodavo aristokratų “sportą” – žirgų lenktynes.
Manoma, kad vipetų veislės formavimo procese dalyvavo greihaundai, terjerai, o galimai ir stambesni italų kurtai. Anglijoje vipetai buvo oficialiai pripažinti 1891 metais.
↑ XX a. pirmos pusės vipetai
↑ Vipetas “Zuber” (gimęs 1889 m.) – visų ar bent jau daugumos šiuolaikinių vipetų protėvis.
↓ Puikus filmukas, demonstruojantis 1930 m. vipetus „veiksme“!
Šiuolaikiniai vipetai – kokie jie ir kodėl juos renkamės?
Šiuolaikinio vipeto pašaukimas – būti šeimos draugu ir kompanionu. Šie šunys tokie atviri ir taip nuoširdžiai myli pasaulį, kad sugeba nesunkiai užkariauti santūriausių žmonių širdis. Vipetuose stebuklingai dera dvi prigimtys – kurto ir terjero. Iš kurtų jie paveldėjo ne tik eleganciją, bet ir nepriklausomą mąstyseną, sudėtingą vidinį pasaulį, meilę laisvei, jautrią širdį – jie tikisi iš žmogaus pagarbos ir supratingumo, nepakenčia grubaus elgesio ir bandymo pavergti juos savo valiai. Tuo tarpu terjeriškas pradas sąlygoja kitką – neišsemiamą energiją, visišką atsidavimą žaidimams, puikų humoro jausmą, meilę žmonėms, o kartais ir ryžtą bei drąsą. Vipetas suderina savyje, atrodo, visiškai nesuderinamus dalykus – jis išdykęs ir kartu paklusnus, jautrus ir kartu drąsus, kupinas meilės pasauliui, bet kartu kovojantis už savo vietą jame.
Kai įsigyjau Gelytę, pradžioje pasijaučiau ne tai kad nusivylusi, bet… savotiškai ją nuvertinau. Iki jos atsiradimo ilgai dirbau su šnauceriais ir spėjau priprasti prie to, kad vokiško užsispyrimo kupini barzduočiai reikalavo tiek kietos rankos, tiek kieto balso, o ir tai ne visada padėdavo. Ir štai tau – vipetukė, kuri nuo menkiausio bandymo ją subarti susigūžia ir akyse “sumažėja”… Galvodavau: “Štai tau ir šuo…” Tačiau ji augo, ir pradėjau pastebėti tai, ko nemačiau anksčiau: kokia ji užsispyrusi, kai kažko siekia (pavyzdžiui, gauti kamuoliuką ar kąsnelį), kaip ryžtingai kovoja už save, žaisdama su vyresniais šunimis. Laikui bėgant paaiškėjo, kad jos charakteris daug sudėtingesnis, negu gali pasirodyti: ji nebijo “rietis” su dominuojančio charakterio kalėmis, įrodinėdama, kad šioje kompanijoje būtent ji – pirmoji dama, ji nedvejodama pastato į vietą pernelyg drąsius patinus, ji pavyduliauja, kai mano, kad pernelyg ilgai glostau svetimus šunis.
Taigi – nepaisant savo tariamo trapumo, vipetas anaiptol nėra silpno charakterio šuo. Tiesa ta, kad jie tikri inteligentai – kartu jautrūs ir ryžtingi. Tai reikia turėti omeny dresuojant vipetą – šis šuo labai greitai supranta, ko iš jo norima, ir mielai tai daro – su sąlyga, kad su juo kantriai ir korektiškai elgiamasi ir ši veikla jam yra įdomi. Tačiau jie gali ryžtingai atsisakyti to, kas jiems nemalonu, ir taip pat ryžtingai priešinasi grubiam žmogaus elgesiui: kaip tikri inteligentai, jie neparodo jokios agresijos – tiesiog susigūžia ir užsidaro savyje.
Daugelis žmonių, niekad anksčiau nesusidūrusių su vipetais, mano, kad jie tokie pat sunkiai dresuojami ir nepaklusnūs, kaip rytų kurtai. Tai netiesa. Vaikystėje mažieji vipetukai labai smalsūs – bet kokia peteliškė, šmėkštelėjusi jaunam kurtukui prieš nosį, atrodo jam lyg koks pasaulio stebuklas, priverčiantis pamiršti viską, tuo pačiu ir šeimininką. Lygiai taip pat jie laiko visus žmones savo potencialiais draugais, tad nepraleidžia progos susipažinti su kiekvienu praeiviu. Tačiau toks mažųjų vipetukų atvirumas kartu labai palengvina jų dresūrą – jie labai džiaugiasi galimybę pabendrauti ir mokinant juos komandos “Pas mane” mielai atbėga pas šeimininką, ypač paskatint skanaus kąsnelio. Suaugę vipetai paprastai būna labai prisirišę prie šeimininko – lakstydami parke ar miško takais, visada akies krašteliu stebi, kur tas randasi, pašaukti ateina net tuo atveju, jeigu iki tol žaidė kitų šunų draugijoje. Žinoma, visa tai su sąlyga, kad tarp šuns ir žmogaus egzistuoja tam tikrai ryšis ir meilė: vipetai pagal savo “natūrą” yra labai “romantiški” šunis, tad jiems tokie dalykai labai svarbūs, jais grindžiamas visas jų paklusnumas – priešingai, negu vokiečių aviganiai ar spanieliai, jie neturi noro “įsiteikti” šeimininkui ir niekad nevergauja.
Kartu vipetai – itin “patogūs” ir universalūs šunys. Jie tinka visai šeimai – myli vaikus, dievina švelnumą, glamones ir galimybę ramiai snausti prisiglaudus prie mylimų žmonių, o kartu idealiai tinka aktyviam laisvalaikiui, yra puikūs žygių, iškylų, rytinės mankštos kompanionai. Jų priežiūra tokia paprasta, kad faktiškai nėra jokio skirtumo, ar laikote parodų čempioną, ar sofos pažibą – tinkamai maitinami ir turėdami galimybę mankštintis, šie šunys idealiai atrodo be jokių papildomų pastangų, jie nereikalauja kosmetikos, kirpimo ar šukavimo. Pakanka tik kartais išmaudyti juos po šiltu dušu. Įdomu tai, kad šie šunys labai švarūs ir šiuo požiūriu netgi kiek “katiniški” – dažnai teko stebėti, kaip vipetas išlaižo savo kailiuką :) Iš specifinių priežiūros detalių jiems būtinas tik nagų kirpimas kas 2 savaites: šie šunys labai lengvi, tad jų nagai nenudyla natūraliai, užtat labai greitai auga – o kadangi vipetai yra lakstūnai, per ilgi nagai lengvai gali tapti traumos priežastimi.
Vipetų dydis idealus – ji nėra tokie maži, kaip dekoratyvinės veislės, tačiau kartu sugeba įsitaisyti suaugusiam žmogui ant kelių, kas idealu kelionėse. Jų išlaikymas nėra brangus, o optimalus dydis ir ramus elgesys namuose leidžia jiems puikiai jaustis net ir mažame butuke – turėdamas savo jaukią vietelę, vipetas niekad netrukdys namiškiams. Tačiau vipetui būtinas dėmesys ir žaidimai – tai bendraujantis “gaujos” šuo, kuris nepakenčia vienatvės. Jam būtina kompanija, galimybė dalyvauti šeimos veikloje. Tai nėra tas šuo, kurį galima nusiųsti į vietą atėjus svečiams – nušalintas nuo namiškių, jis jaučiasi nuskriaustas ir nelaimingas.
Žmonės, sutikę vipetą ir matydami jo puikiai išvystytus raumenis, dažnai mano, kad šiems šunims būtina daug treniruotis. Tačiau jų atletiškas raumeningas sudėjimas didžiąja dalimi sąlygotas genų. Priešingai, negu, pvz. haskis, kuris istoriškai buvo išveistas kaip tolimų varginančių distancijų bėgikas ir dėl to reikalauja ilgų pasivaikščiojimų, vipetų lenktynių distancija sudarydavo vos kelis šimtus metrų – pagrindinis šių šunų “koziris” būvo ir lieka greitis, o ne ištvermė. Tai nereiškia, kad vipetą galima uždaryti tarp keturių sienų arba vedžioti it kokį anglų buldogą – vipetams būtina mankštintis, reguliariai lakstyti be pavadžio (būtinai!), tačiau vipetas bus laimingesnis lakstydamas paskui kamuolį ir tyrinėdamas parką kartu su šeimininku, nei kad nuobodžiai bėgiodamas daugiakilometrinį krosą ta pačia pilka asfalto trasa.