Vis tenka sulaukti vipetais besidominčių žmonių klausimų, kurių esmė – ar tikrai ši veislė yra tokia tobula, kaip aprašoma mano ir kitų veisėjų /savininkų straipsniuose? Kažkodėl žmonės linkę manyti, kad veisėjai linkę pagrąžinti savo veislę, nuslėpdami „povandeninius akmenis”. Ko gero, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad save ir savo veislę gerbiantis veisėjas niekada nebandys įsiūlyti šuniuką nepasakydamas visos tiesos apie tas problemas, su kuriomis gali tekti susidurti busimiems šuns savininkams – vien dėl to, kad jaučiamės atsakingi už mūsų namuose gimusius šuniukus ir pirmiausia suinteresuoti tuo, kad mažylis naujoje šeimoje nugyventų visą savo gyvenimą mylimas ir laimingas, tuo pačiu džiugindamas savo šeimininkus. Visos problemos, kurios gali kilti, pirmiausia atsisuka prieš patį veisėją, kadangi nukenčia tiek veislės, tiek veisėjo reputacija, o jau paaugusį šuniuką tenka pasiimti atgal bei ieškoti jam naujų namų. Tad visada norime surasti šuniukui tinkamus namus, kuriose jis pritaps.

Tai anaiptol nereiškia, kad vipetas „tobula” ir „ideali” veislė. Tokių paprasčiausiai nebūna, kadangi kiekvieno mūsų supratimas apie idealus skiriasi. Vienam idealas yra visada tarnauti pasiruošęs aviganis, kitam – laisvamanis saliukis, trečiam – snaudžiantis buldogas. Tuo ir patraukli veislių įvairovė, kad visada gali rasti būtent savo gyvenimo būdui ir savo charakteriui tinkantį šunį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mano gyvenime vipetas nesukėlė jokių nepatogumų. Visi šios veislės bruožai man tiko. Žinoma, buvo keli mažųjų dantukų sugadinti daiktai, apkramtyti baldai ir balutės ant linoleumo, bet vargu ar tai galima pavadinti veislės problema – tai kiekvieno bet kokios veislės šuniuko auginimo kasdienybė, ir jeigu savo naują itališką sofą, parketines grindis ir „išmanųjį” mobilų telefoną branginate labiau už vyzgiančią uodegytę, ko gero jums apskritai nereikėtų įsigyti šuns.

Kas liečia veislės ypatybes – pasistengsiu paminėti kelis momentus, kurie tam tikrais atvejais gali sukelti nepatogumų. Jos anaiptol nereiškia, kad vipeto privalumus aprašantys straipsniai „meluoja” – tiesiog vipetas, kaip ir bet kuri kita veislė, gali jums netikti. Kartu paneigsime kelis mitus, kurie paplitę tarp su šia veislę nieko bendro neturinčių žmonių. Taigi…

Paklusnumas
Nors frazė „vipetas nepaklusnus” yra mitas, tačiau tam tikrais atvejais gali virsti realybe. Iš principo vipetas – klusniausias iš kurtų. Skyrium nuo iš Rytų kilusių kurtų veislių, vipetas yra vakarų pasaulio selekcijos kūrinys ir nuo pat pradžių buvo skirtas gyventi kartu su žmogumi, tad šis šuo iš prigimties labai prieraišus ir socialus. Jam patinka būti šalia žmogaus, bendrauti ir kartu kažką veikti. Tačiau jeigu visą bendravimą su šuniuku suvedate prie „pamaitinau-išvedžiau į lauką” ir esate visiškai abejingi artimo ryšio su juo kūrimui, tuomet visai tikėtina, kad ateity jis labiau domėsis aplinka, negu jumis – kas reiškia, kad paleidus vipetą lauke jūs busite jam dešimt kartų mažiau reikšmingi, negu kokia nors praskridusi peteliškė. Norint paklusnaus vipeto reikia skirti jam dėmesio ir nuo pat pirmų pasivaikščiojimų pratinti šuniuką pakvietus ateiti, nuolat už tai skatinti skaniuku ir ugdyti supratimą, kad atbėgti pas jus smagiau už bet ką kitą. Iš tiesų tai nėra sunku, nes mažytis vipetukas dievina bendravimą, bet tai yra kasdienis darbas. Užtat vėliau suaugusį šunį galėsite prisikviesti bet kada.
Tačiau reikia pasiruošti tam, kad pirmaisiais šuns gyvenimo metais tikrai nesulauksite iš jo besąlygiško paklusnumo – tiesiog dėl to, kad šuo tik pradeda savo gyvenimą ir nori ištirti kiekvieną naują dalyką. Vipetai labai smalsūs, impulsyvūs, jiems viskas įdomu ir jie nesidrovi iškart nulėkti prie juos sudominusio daikto. Jaunas šuo bėgs prie kiekvieno sutikto žmogaus, šuns, vaiko ar keistu pasirodžiusio daikto, tam kad susipažint. Geriausia, ką galite padaryti – visada būti budrūs, pasivaikščiojimo metu stebėti ne tik šunį, bet ir aplinką, bei kartu stengtis parodyti šuniukui kiek įmanoma daugiau naujų dalykų, vietų ir žmonių, kad pažinimo procesas būtų intensyvus. Patikėkite – vėliau už tai bus atlyginta su kaupu.

Iš savo patirties – per savo beveik 5 metų gyvenimą Gelytė buvo pabėgusi du kartus. Pirmą kartą būdama 4 mėnesių, kuomet ją išgąsdino pernelyg aktyviai žaisti norėjęs didelės veislės stambus vyresnis šuniukas, ir antrą kartą – maždaug 5 mėnesių, pamačiusi tolumoje kitą šunį. Viskas. Šiuo metu galiu vedžioti ją be pavadžio, ji idealiai paklusta ne vien komandoms, bet net ir balso intonacijoms, pastoviai seka, kur aš randuosi, o kitų šunų savininkai išsižioję žiūri, kaip kalytė iškart ateina pas mane iš žaidžiančių šunų būrio, kai kitiems tenka savo augintinius gaudyti. Žinoma, pasivaikščiojimų metu aš vis dar visada stebiu aplinką. Tai būtina norint išvengti nelaimingų atsitikimų, kadangi vipetai praktiškai neturi savisaugos jausmo – jeigu užsižiopsojote ir jūsų šuo nusivijo katiną per judrią gatvę, jau niekuo nepadėsite. Tačiau jeigu stebite aplinka, visada pastebėsite, kad šuo kažkuo susidomėjo, spėsite sustabdyti jį, pakviesti ir prisegti pavadį. Vipetai yra impulsyvūs, todėl lauke visada turite sekti savo šunį. Jeigu tai darote, niekad neturėsite problemų dėl atlekiančio šuns išsigandusių praeivių arba kitų šunų. Man asmeniškai nei vipeto dresavimas, nei jo veiksmų kontrolė lauke nesukelia absoliučiai jokių nepatogumų – mat į lauką su šuniu einu būtent dėl šuns ir man malonu jį stebėti, tad nesu tikra, ar tai galima vadinti problema. Tačiau vienareikšmiškai su vipetu negalima žioplinėti, nebent randatės saugioje aplinkoje. Užtat miške ar kaime galite visiškai atsipalaiduoti – vipetas visada bus netoliese, ir jums tikrai neteks jo vaikytis ar ieškoti. Kaip jau sakiau – Gelytei pavadžio prireikia tik dėl jai pavojingų mašinų bei šunų bijančių žmonių, tačiau kaip grybavimo bendražygė ji tiesiog ideali. Juolab kad net vėlyvą rudenį jums nereikės valandą plauti šunį ir dar dvi valandas jį džiovinti :) Tačiau vipeto tikrai nepatartina paleisti nuo pavadžio ten, kur yra mašinų – šie šunys nevaikšto „prisiklijavę” prie šeimininko kojos, o būdami impulsyvūs sprendimus jie priima staiga ir negalite būti tikri, kad tas sprendimas nebus kitoje judrios gatvės pusėje tupinčio balandžio vijimasis…

Taipogi reikia atminti, kad vipetas nėra tas šuo, kuriam galėsite kaip vokiečių aviganiui dešimt kartų pasakyti „sėst-gult” ir sulaukti nepriekaištingo komandos atlikimo. Vipetas yra mąstantis šuo, jis visada pagalvoja, ar tikrai verta daryti tai, ką sakote, ir nekenčia beprasmės muštros. Man asmeniškai tai yra vienas gražiausių šios veislės bruožų – vipetai nėra pataikaujantys vergai, tačiau partneriai ir draugai, puikiai jaučiantys situaciją. Jeigu turite ryšį su šuniu bei mokate jį sudominti – tuomet galėsite išmokyti vipetą ko tik norite. Pavyzdžiui, mano vyriškis tiesiog įdomumo dėlei lengvai išmokė jau suaugusią trejų metų Gelytę be leidimo neimti maisto iš dubenėlio ir kantriai laukti, kol bus leista, bei elementarių bendro paklusnumo komandų, kurių savo šuns niekad nemokinau, kadangi man tiesiog to nereikėdavo – vipetas taip prisitaiko buityje, kad dažniausiai nėra reikalo diktuoti jam „sėdėt‘ arba „gulėt”.

„Vipetai agresyvūs” – šią frazę tenka išgirsti iš žmonių, matančių su savo gentainiais siaučiančius vipetus. Ar tai tiesa? Visų pirma, kiekvienas vipetas turi savo charakterį ir skirtingai sutaria su skirtingais šunimis – yra tiek meilesnių vipetų, tiek mėgstančių kivirčus, o darbiniuose (lenktynių) linijose gali pasitaikyti ir labai aršių gentainiams rimtai besipjaunančių vipetų, nors tarp parodinių linijų tai retenybė. Vienareikšmiškai galima pasakyti, kad tai nėra šuo-avinėlis – galu gale iš prigimties tai yra medžiotojas su grobio instinktu, net jeigu nuo realiai zuikių medžioklėse dalyvavusių šunų šiandienos vipetą skiria dešimtys protėvių kartų. Todėl nieko nuostabaus, kad yra vipetų, kurie šunų būryje gina savo statusą. Ar tai yra agresija? Vargu. Vipetai yra tikri šunys, todėl santykius savo gentainių tarpe jie aiškinasi taip, kaip pridera šunims. Gelytė, pavyzdžiui, nemėgsta dominuoti linkusių „alfa” tipo kalių, nes pati yra tokia ir nemėgsta konkurenčių – ne kartą teko stebėti, kaip kalių būryje ji puikiai sutaria su dviem kalytėm, bet ieško dingsties pasikivirčyti su trečia. Tai yra natūralus šunų elgesys, o ne agresijos kaip charakterio ydos išraiška – jokioje parodoje jums neteks matyti peštis bandančių vipetų, kai tuo tarpu rotveilerių ar Vidurio Azijos aviganių ringuose galite visko prisižiūrėti. Tiesa, būna atvejų, kai dominuojančios “alfa” kalės reiškia padidintą agresiją ir gali rimtai griebti jų asmeninės erdvės ar jų statuso nepaisančiam šuniui, o dažniausiai – kitai kalei. Tai reikalauja tiesiog adekvačios šeimininko reakcijos – savo šuns stebėjimo, mokėjimo laiku atpažinti tam tikrus šuns rodomus ženklus, bylojančius apie galimą puolimą, atsargumo ir kantrybės supažindinant savo šunį su kitais šunimis. Tačiau tokie atvejai vipetų tarpe – greičiau išimtis, negu taisyklė, paprastai vipetai demonstruoja draugišką elgesį. Taip pat turiu pridurti, kad man asmeniškai labai imponuoja vipeto stiprus charakteris ir sugebėjimas apginti savo pozicijas nesislepiant už šeimininko nugaros. Ir žinoma, vipetai yra be galo meilūs žmonėms.

Šaltas oras
Vipetas turi labai trumpą kailiuką be poplaukio, todėl tai tikrai šilumą mėgstantys šunys – tai gali reikšti, kad net ir vėsų vasaros dieną vipetas norės būti užklotas, jau nekalbant apie žiemą. Taip pat šaltą žiemą vipetams reikia specialaus paltuko, o ir lietingą vėjuotą dieną gali prireikti kažko panašaus, tam kad sušlapusį šunį neperpustų, kas gali tapti ligos priežastimi. Tačiau kartu reikia pasakyti, kad visai nebūtina rengti šunį esant +5C temperatūrai, kadangi lauke šie šunys paprastai labai daug juda ir tikrai nėra tokie trapūs ir lepūs, kaip priimta manyti. Gelytė nerengiama iki tikrų šalčių, užtat niekada nesirgo jokia liga. Principas labai paprastas – kuo labiau šuo „vyniojamas” einant į lauką, tuo dažniai ir greičiau sirgs. Tačiau kartu jokiu budu negalima leisti šuniu peršalti. Vipetui taip pat gali pakenkti skersvėjai, tad jo vieta namuose turi būti šilta ir minkšta. Taip pat šie šunys mėgsta gulėti kur nors aukštesnėje vietoje – ne kartą teko matyti, kaip Gelytė net ant palangės užsiropščia ir saulėtą dieną snaudžia ten it katė  Taip pat absoliuti dauguma šios veislės mėgėjų neprieštarauja tam, kad šuo miegotų lovoje, ant fotelio ar sofos – vipetas labai švarus šuo, o miegoti šiltai ir patogiai jam itin svarbu. Tačiau, žinoma, jeigu to nepageidaujate, pakanka įrengti vipetui savo jaukią vietelę.

„Vipetams reikia daug lakstyti”
Vipetai mėgsta daug lakstyti. Tačiau tai nereiškia, kad privalote bėgioti su šuniu krosą, valandų valandas sukti ratus gatvėmis arba kas antrą dieną vežti šunį į laukus. Žinoma, jeigu esate namisėda ir tingite pajudėti, jums labiau tiktų mopsas ar kitas panašus šuo. Tačiau tiesa yra ta, kad vipetui normaliai išvedžioti reikia keliskart mažiau laiko ir pastangų, negu prireiktų tokiems darbinėms veislėms, kaip retriveris arba haskis. Vipetas gali kaip užvestas lakstyti paskui mestą kamuoliuką kol pavargs, bei tiesiog bėgioti ratais lenktyniaudamas pats su savimi, tad norint pradžiuginti šunį jums tikrai nereikės kasdien įveikti po dešimt kilometrų. Normalus pasivaikščiojimas su vipetu trunka tiek pat, kiek su bet kokiu kitu panašaus dydžio šunimi – apie 40-60 min. du kartus per dieną, ir 2/3 šio laiko šuo turi praleisti žaisdamas ir bėgiodamas, o ne vien niūrai risnodamas prie jūsų kojos. Pasivaikščiojimai tik su pavadžiu vipetui netinka, tad būtina rasti vietą, kur galėsite saugiai jį paleisti ir gerai pamankštinti.