Kokie pažįstami žodžiai: „Pirkome šuniuką iš žmonių, ne iš veislyno, jie šuniukus veisia iš meilės“ arba „Mes ne veislynas, savo šunis mylime“, arba „veislynai tai pinigus užkala, geriau pirkti iš žmonių“… Tai kas visgi tie veislynai ir kas tie žmonės?

Panašu, kad visuomenėje yra giliai įsišaknijęs savotiškas šunų veislyno įsivaizdavimas, kurio esmė – šunų veislynas yra kažkoks ūkinis vienetas, statusas, kuriam įforminti reikia kažkokio ar tai verslo plano, ar didžiulio it vištos laikomų šunų kiekio, ar kažkokių kitų motyvų. Visa tai susilieja į „fermos“ ar „verslo“ viziją, kur viskas varoma pinigų motyvo ir kur augintiniai visiškai nuasmeninti ir tik pardavimo tikslais auginami. Tai kas tas „šunų veislynas“, kada jis atsiranda?

Matomai viena iš tokios nuomonės priežasčių yra terminologija. Atsiverčiame dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir matome: „Veislynas – ūkis, ferma, kur kas nors veisiama“. Taigi, terminologija pateikia vienareikšmišką traktuotę, kuria ir vadovaujasi žmonės kasdieniame gyvenime. Tačiau visgi kas yra tas „šunų veislynas“ iš tikrųjų, jeigu vadovautis ne terminologija, o faktais?

Iš esmės žodis „veislynas“ kinologijoje („šunininkystėje“) nenusako praktiškai nieko, išskyrus vieną vienintelį faktą – kad žmogus nusprendė pateikti paraišką savo kinologų draugijai su prašymu priskirti jam teisę suteikti šuniukams, kurie gimsta to žmogaus namuose, vardus su tam tikru priedeliu. Tas priedelis – tarsi žmogiškos „pavardės“ analogas, pažymintis, kad va štai tas šuniukas ir štai anas priklauso vienai štai šito žmogaus pastangomis gimusiai „šeimynai“. Faktiškai „veislynas“ – tai tas pats, kaip „šeimos vardas“. Kai žodis „veislynas“ taikomas šunų atžvilgiu, jis nenusako nieko daugiau – nei to konkretaus žmogaus turimų šunų kiekio, nei vadų skaičiaus ir dažnumo, nei laikymo sąlygų, galiausiai jis nenusako svarbiausio – to konkretaus žmogaus požiūrio į savo augintinį ar augintinius bei į tą veislę apskritai. Faktiškai „veislynas“ kinologijoje gali būti ir žmogus, auginantis vieną vienintelę kalytę, pagimdžiusią per visą gyvenimą vos vieną-dvi vada, ir milžiniška teritorija, kur voljeruose auginami penkiasdešimt šunų.

Iš esmės Lietuvos kinologų draugija – organizacija, kuri pas mus pagrinde ir suteikia tuos „veislyno“ pavadinimus – atskiria sąvokas „veisėjo priedelis“ („šeimos vardas“) ir „veislynas“ (tas pats „šeimos vardas“, tik kad veisėjas susitvarkė daugiau papildomų formalumų, kurie iš esmės nieko nelemia). Tačiau vėlgi nei viena iš šių sąvokų nenusako, nei kaip, nei kokiais motyvais auginami ir veisiami konkretaus žmogaus – „veislyno“ savininko – turimi šunys. Tad prielaida, kad šunų „veislynas“ yra ūkis ar kad šio statuso turėjimas liudija apie kažkokius pasipelnijimo motyvus, yra iš esmės neteisinga. Kitaip tariant – „veislynai“ yra tie patys „žmonės“, ir kaip ir žmonės, veislynai būna labai įvairūs.

Tai koks gi tas veislynas-vidutiniokas Lietuvoje? Sakyčiau, maždaug toks, kaip aš ir mano turimas „Stabmeldys“ veislyno vardas: žmogus, dažniausiai turintis kažkokių su veisimu nesusijusių pajamų – ar tai būtų samdomas darbas, ar nuosavas verslas, ar bendros šeimos su veisimu nesusijusios pajamos, kiek rečiau gal net ir su šunimis susijęs uždarbis, kaip antai dresūra – kuris kažkada parsivežė namo tam tikros veislės šuniuką, nes neįsivaizdavo savo gyvenimo be keturkojo draugo. Esant laikui ateina susidomėjimas įvairiais šio hobio aspektais – parodos, šunų sporto varžybos, pradedama gilintis į savo pasirinktos veislės ypatybes, atsiranda noras „sukurti“ kažką savo, sudalyvauti visame tame su savo namuose gimusiu šunimi. Prasideda su šunimis susijusios kelionės, pažintys su pasirinktos veislės entuziastais iš viso pasaulio. Galiausiai visa tai išauga į tai, kas teisingiau vadintųsi ne „veislynas“, o „selekcininkas su selekcininko priedeliu“ – žmogus, kuris sąmoningai, su kruopščia atranka parinkinėja porą savo turimam augintiniui vadovaujantis tam tikrais detaliais standartais ir tam tikrais specifiniais požymiais, ir gimusiems mažyliams suteikia savo registruotą „šeimos vardą“ – veislyno pavadinimą.

Tai kuo skiriasi „veislynas“ nuo „iš žmonių“? Meilės ar išnaudojimo prielaidomis? Dėl savo šunų dirbdama esamam darbe lakstau namo per pietų pertrauką, kad dieną jie galėtų išeiti į lauką palakstyti. Šunims perkami minkšti guoliai ir žaislai ir užsimerkiama į sugraužtus baldus, grindis, batus ir drabužius. Šunys gali lipti ant lovos, šunys gali miegoti foteliuose, į šunų plaukus mūsų namuose jau seniai niekas nebekreipia dėmesio. Kai susirgęs šuo sveikstant gerai pasituština, šis faktas gali pradžiuginti mus visai dienai, kaip keistai tas beskambėtų. Mūsų šunys visada laiku gaus vaistus nuo kirminų, lašus nuo blusų ir erkių, po kiekvieno pasivaikščiojimo bus kruopščiai apžiūrėti, šlapiu oru grįžus iš lauko išplauti ir nusausinti. Visada gaus į valias gero maisto, niekad nepristygs vandens, turi paltus šaltam orui, važiuojant mašina visada bus patogiausiai įkurdinti. Niekada nepristygs nei bučinių, nei glamonių, ir kiekvienas jų yra Asmenybė iš didžiosios raidės su nepakartojamu charakteriu ir individualiais poreikiais. Tuo pačiu dalyvaujame parodose, esame pasirinkto kinologų klubo nariai, skaitau daugybę su savo veisle susijusių straipsnių, bendrauju su entuziastais ir bendraminčiais toli gražu ne tik savo mieste ir ne tik savo šalyje. Turime veislyno pavadinimą, susilaukiame ilgai ir kruopščiai planuotų šuniukų, kurių atėjimui į pasaulį ruošiamasi ne ką mažiau, nei būtų ruošiamasi kūdikiui. Man svarbus mano geras vardas, mano reputacija, svarbu tai, kaip apie mane atsilieps žmonės, kuriems patikėjau mano namuose gimusius šuniukus. Svarbu, kad šuniukas teiktų džiaugsmą, o ne ašaras ir nusivylimą. Bet aš – veislynas, nors esu viso labo žmogus, „galvą pametęs“ dėl savo šunų, apie ką man ir mano šeimai nuolat primena draugai ir giminės. 

Žinoma, pradėję šuniuko paieškas, susidursite su visokiais veislynais, nes kaip minėjau, „veislyno“ terminas šunininkystėje dar nieko nenusako, tame tarpe svarbiausio – tą „veislyną“ įkūnijančio žmogaus asmenybės, jo motyvų ir jo požiūrio į savo veiklą ir savo augintinius. Tikrai yra ir dideli veislynai, auginantys dešimtis šunų (ir tai anaiptol ne visada reiškia, kad jų nemyli ir jais nesirūpina), ir veislynai, kur veislyno pavadinimas registruotas tik „dėl tvarkos“ ne kiek neįdedant sielos ir meilės į šią veiklą, veisiant urmu bet ką su bet kuo. Esu bendravusi tiek su 30 šunų auginančiais ir savo „veislyno vardą“ registravusiais veisėjais, kurie dreba dėl kiekvieno savo augintinio ir neina miegoti nepatikrinę, ar kiekvienam iš jų viskas gerai – tiek su tokiais, kurių šunys tuno palindę po lovą nuolat kriokdami iš streso, o virtuvėje tarakonų draugijoje glaudžiasi ką tik pagimdžiusi kalė su mažiukais. Ir tie, ir anie yra „veislynas“ – nes pats veislyno terminas NIEKO NEAPIBRĖŽIA, išskyrus tai, kad kažkada buvo patenkintas asmens prašymas priskirti jam tam tikrą „vardą“, kurį jis dės prie šuniukų vardų dokumentuose.

O kaip su tuo pirkimu „iš žmonių“? Iš esmės šis pasakymas, kaip išnagrinėjome pradžioje, visuomenėje reiškia, kad štai čia šuniukai auginami jau tikrai vien tik savo malonumui ir jau vien tik iš grynos nesavanaudiškos meilės – nors, kaip minėjau aukščiau, lygiai taip pat savo malonumui šuniukus augina ir didžioji dauguma „veislynų“, tik tiek kad veislynams tas malonumas atsieina daug brangiau, nes įvairios „šuniškos“ veiklos turime žymiai daugiau ir išleidžiame jai daug. Iš esmės tas faktas, kad žmonės, turėdami veislinius, dažnai net su dokumentais iš gerų šeimų įsigytus šunis nusprendžia veisti juos neįformindami jokių dokumentų ir jokių pavadinimų, reiškia tik vieną – na ne taip jau ir įdomu jiems gilintis į tą savo turimą veislę. Neįdomu dalyvauti kažkokioje su veisle susijusioje veikloje, neįdomu siekti kažko daugiau, neįdomu suteikti savo veisimo šuniukams savo ‚antspaudą“ registruoto vardo pavidalu. Visai nebūtinai tas „neįdomu“ reiškia kažką labai jau blogo patiems šunims, tik tiek kad „neįdomu“ garantuotai reiškia, kad daug kuo žmonės nesidomėjo, daug kam stokojo entuziazmo, ne itin norėjo mokytis daugybės dalykų, kurie slypi kiekvienos veislės padermėje. Ir jeigu jums taip pat visiškai neįdomu, kad įsigyjate šuniuką iš gilesnio susidomėjimo šią sritimi neturinčio žmogaus – tuomet belieka tik įsitikinti, kad tikrai imate mažylį iš bent jau sugebančio tvarkingai savo augintinius prižiūrėti ir bent jau tikrai daug dėmesio ir tikros meilės jiems skyrusio žmogaus.

Visą tai apibendrinus frazę „nepirksiu iš veislyno – geriau pirksiu iš žmonių“ galima iššifruoti daugmaž taip: „Nepirksiu iš šeimos pavadinimą registravusių žmonių, nesvarbu ar jie labai aistringi daug žinių turintys šios veislės smagūs entuziastai, išleidžiantys savo šunims pusę algos, ar tik komerciniais tikslais tą vardą registravę daugintojai – geriau pirksiu iš šiaip sau sugalvojusių sukergti šunis be gilesnio susidomėjimo, nesvarbu ar jie iš tiesų myli savo šunis ar šiaip sau nori tik išparduoti gimusius šuniukus“. Jeigu trumpai „nepirksiu iš vienų žmonių – geriau pirksiu iš kitų žmonių“. Nes nei žodis „veislynas“, nei žodis „žmogus“ savyje neneša jokios detalios jums – busimam šuniuko savininkui – svarbios informacijos. Ir ten ir ten yra viso labo žmonės.

Patarimas labai paprastas – žiūrėkite giliau. Nesivadovaukite terminais. Nuspręskite, ko norite dabar ir ko norėsite ateityje. Gilinkitės, bendraukite su žmonėmis, įsitikinkite, kad jiems svarbu ne tik parduoti, bet ir turėti gerą reputaciją, matyti laimingus savininkus, kad jiems rūpi išleidžiamų į pasaulį mažylių sveikata ir gerovė. Sužinokite, kas tie žmonės, ką jie galvoja, ko siekia, ką jiems reiškia jų auginami šunys ir pas juos gimę šuniukai. Jeigu matote skelbime žodį „veislynas“ – paklauskite tų žmonių apie jų šunis, paklauskite apie vadą, kaip ir kodėl ji buvo padaryta, išklausinėkite detalių, atvažiuokite į svečius, bendraukite, išsiaiškinkite viską, kas jums atrodo svarbu. Jeigu matote skelbime „mes ne veislynas, veisiame sau“ – paklauskite to paties, išklausinėkite visko, kas jums svarbu, važiuokite, žiūrėkite, bendraukite. Įsigykite šuniuką tik iš tų žmonių, kurie kelia jums visišką pasitikėjimą, kurie patinka jums asmeniškai, su kuriais norėtumėte draugauti, dėl kurių esate tikras, kad iškilus bėdoms su šuniuku jie jums padės ar bent jau patars. Ir tik tada priimkite sprendimą, iš kurių namų verta ar neverta parsivežti mažylį.

Mūsų šunų kasdienis gyvenimas: