Vipetų šuniukai – 2018 m. planai

2018-2019 m. žiemą planuojame vipetų vadą nuo geriausios mūsų vipetės Juočkės CIB Multi CH Shores in Flames at Stabmeldys

Besidominčius prašome kreiptis telefonu +370 616 54649 arba el.paštu sugrizimas@gmail.com

Daugiau informacijos Juočkės puslapyje bei skiltyje „Šuniukai“

D.U.K.

Noriu pasirinkti tarp vipeto ir levretės – kuo jie skiriasi?

Nors daugelis žmonių vis dar sugeba vipetą pavadinti levrete, šios dvi veislės labai skiriasi, pirmiausia savo gabaritais. Levretės svoris – apie 5 kg, tuo tarpu reta vipetų kalytė šiais laikais sveria mažiau 12 kg, o patinas gali sverti ir visus 16 kg. Jeigu levretės ūgis neviršija 40 cm ties ketera, vipetų patinas gali išaugti ir iki 54 cm, o tai jau visai kita dydžio kategorija – ir netgi jeigu jums pasisekė ir auginate standartinio dydžio 46 cm ties ketera vipetų kalytę, ji vis vien bus perpus stambesnė ir stipresnė už bet kokią levretę, jos neįdėsi į ant kelių telpantį boksiuką (nors laikyti glėby – tikrai galima ♥ ). Taigi, vipetas – stiprus, veržlus, aktyvus, tvirtai sudėtas šuo, kurio pradinė paskirtis buvo pilnavertė medžioklė. Levretė irgi nėra žaislinis šiltnamio sąlygom auginamas šuniukas. Levretės dalyvauja kursingo (grobio vijimosi) varžybose lygiai taip pat, kaip ir visi kiti kurtai, jie taip pat reikalauja pasivaikščiojimų ir pasilakstymų, pilnaverčio kurtų gyvenimo, o jų charakteris anaiptol nėra drebančių bailiukių – nereta levretė įsivaizduoja esanti tikrai dydis šuo! Tačiau visgi tai smulkesni, fiziškai jautresni šunys, kurių ilgi ploni kaulai didina buitinių traumų riziką. Taigi renkantis tarp šių dviejų veislių patartina pagalvoti, ar norite didesnio, stipresnio ir veržlesnio šuns, ar mažesnio ir grakštesnio. Plačiau apie levretes teiraukitės levrečių veisėjų, pvz. www.koposnamai.lt veislyno savininkės.

Ar vipetai šeriasi?

Nors vipeto kailis trumpas, švelnus ir pas kai kuriuos netgi pereinantis į persiko pūkelį ant pilvo, visgi šėrimasis jiems taip pat būdingas. Besikeičiant gamtos sezonams šie kurtai irgi meta plauką – trumpą, įsismeigiantį į kilimus ir rūbus, tad gan sunkiai išvalomą. Šėrimuisi pasibaigus plaukų gerokai sumažėja, bet na anoks stebuklas yra aptikti vipeto plauką arbatoje ar troškinyje, lygiai taip pat plaukų lieka ant drabužių, minkštų baldų. Privalumas – na tikrai šių plaukų nėra tiek, kiek būtų nuo haskio ar auksaspalvio retriverio! Trumpą, ploną vipetų kailį itin lengva prižiūrėti. Šie šunys labai švarūs, beveik neatneša purvo į namus. Grįžus iš lauko sausu oru pakanka simboliškai pravalyti pėdas skudurėliu, o darganą rudens dieną murzinam po pasilakstymo vipetui užtenka greitai praskalauti kojas ir papilvę po dušu, nusausinti rankšluosčiu, ir po 20 minučių šuo kone visai sausas. Tačiau faktas lieka faktu – šuo namuose reiškia plaukus, tad jeigu šėrimasis kelia jums didelį susirūpinimą, pagalvokite, ar jums tikrai reikia augintinio.

Ar vipetai tinka alergiškiems žmonėms?

Nors labai madinga tam tikras šunų veisles vadinti „hipoalerginėmis“, deja, tiesos tame nedaug – bet kuris šuo gali sukelti alergiją, ir visiškai „saugių“ veislių nėra. Tačiau tiesa, kad vipetas yra švarus šuo, kurio higiena nesudėtinga rūpintis net ir šėrimosi laikotarpiu, net ir vipeto kvapas kiek skiriasi nuo kitų šunų – vipetas kvepia labiau namais, kuriuose gyvena, nei kad specifiniu „šuns“ kvapu, kuris daugeliui nėra malonus. Dėl to vipetas gali būti mažesnis dirgiklis alergikui – bet niekas neduos jums garantijos, kad šios veislės šuo nesukels alergijos. Jeigu turite abejonių, patartina pabendrauti su vipetais artimiau, pabūti aplinkoje, kur gyvena šie šunys, bei stebėti, ar pasireiškia nepageidaujama reakcija.

Skaičiau, kad vipetai skirti medžioklei. Ar jiems reikia didelio fizinio krūvio? Ar turiu būtinai bėgioti su vipetu?

Vipetui nereikia skirti valandų valandas fizinio krūvio, kaip to reikalauja darbinės veislės, tokios kaip veimaraneris, vengrų vižlas, haskis, malinua ar Džeko Raselo terjeras. Tačiau tai nereiškia, kad galite uždaryti vipetą tarp keturių sienų ir apriboti jo veiklą trumpais pasivaikščiojimais ant pavadžio, kuriuos praskaidrina tik dešimties minučių pasibėgiojimas žolės lopinėlyje. Vipetas yra protingas, azartiškas šuo, kurio tiek fiziniam, tiek protiniam lavinimui reikia skirti adekvatų dėmesį. Šis šuo skirtas vytis kamuolį ar skraidančią lėkštę, aktyviai judėti, jis turi naudoti savo kojas, pajausti savo greitį, turėti galimybę šėlti ir žaisti. Žinoma, vipetas prisiderins prie laikinų nepatogumų, kai dėl kažkokių priežasčių pilnaverčiai pasivaikščiojimai ar kita aktyvi veikla yra neįmanomi, tačiau tai neturi tapti taisykle. Vipetas nėra grynai „kambarinis“ šunelis kaip antai mopsas ar pekinesas – poreikis judėti yra vipeto įgimta savybė, kurią jis privalo realizuoti.

Ar galima vipetą apgyvendinti lauke?

Ne. Vipetas nėra „kambarinis“ poreikio aktyviai veiklai prasme, tačiau netgi labai kambarinis, kai kalba eina apie šilumą, komfortą bei poreikį dalyvauti šeimininko gyvenime. Šie šunys nėra skirti voljerui! Plonas trumpas vipeto kailis nėra pakankama apsauga nuo ilgalaikio šalčio ir/ar drėgmės poveikio, taip pat šie šunys neturi didelio riebalinio sluoksnio, tad jų vidaus organai taip pat nėra itin gerai apsaugoti nuo žemos temperatūros. Net ir namuose daugelis vipetų mėgsta turėti daugiasluoksnius guolius, į kuriuos galima užsikasti ir užsikloti. Taip pat jie itin vertina šeimininko lovos šilumą, jeigu tik šeimininkas neprieštarauja tokiai draugijai (praktika rodo, kad dauguma vipetų šeimininkų anksčiau ar vėliau susitaiko su mintimi, kad turės gyvą „šildytuvą“ prie kojų).

Kiek kainuoja vipetas?

Vipetų veislės šuniuko kainos vidurkis Europoje – 1000 Eur, o šuniukai iš ypatingų vadų ir iš žymiųjų veislynų dažnai kainuoja brangiau. Lietuvoje kaina gali šiek tiek skirtis, taip pat gali skirtis šuniukų su veislės broku kaina (įgimtas uodegos lūžis, mėlyna akis, sėklidžių trūkumas patinams). Neretai veisėjai siūlo ypatingą šuniuką palankiomis bendrasavininkystės sąlygomis. Bet kokiu atveju verta suprasti, kad kartais vien kelionės pas patiną ir kergimo mokesčio išlaidos gali siekti 2000-3000 Eur, neskaitant pačių šuniukų auginimo išlaidų (kambario įrengimas vadai, maistas, skiepai, papildai, dokumentai ir kt.) – tad šuniuko kaina turi svarų pagrindą. Mūsų vadų šuniukai kainuoja 500-800 Eur; užsieniui skirti parodoms perspektyvūs šuniukai gali kainuoti brangiau. Taip pat visada ieškome atsakingų aistringų žmonių, kurie norėtų gauti parodoms perspektyvų šuniuką neatlygintinai ir auginti jį bendrasavininkystėje su mumis. Jeigu manote, kad jums tai tinka – nesidrovėkite parašyti mums iš anksto, net jeigu dabar neturime vados!

Mano šuo susirgo. Ar grąžinsite už jį sumokėtus pinigus?

Galiu garantuoti, kad tą dieną, kai pasiimate savo šuniuką iš mūsų namų, jis yra sveikas, paskiepytas pagal amžių, nukirmintas, neturintis ektoparazitų ir neturi veislės broko, o jeigu turi, tai iš anksto aptariama ir aiškiai pažymima sutartyje. Tačiau negaliu garantuoti, kas bus su šuniuku po pusmečio, metų, dviejų, ir visa tai dėl paprastos priežasties – nesurenku šuniukų fabrike pagal brėžinį. Kai perkate buitinę techniką ir paaiškėja jos brokas, jis visada būna dėl kažkur grandinėje nuo brėžinio iki prekybos vietos įsivėlusios klaidos ir kažkieno kaltės – ar netinkamai paruoštas brėžinys, ar netinkamai pagaminta detalė, ar surinkėjo / gamyklos klaida, ar neatsargus gabenimas ir tai toliau. Vadinasi, bet koks nukrypimas nuo idealo bus kažkieno kaltė ir atsakomybė, nes visais atvejais šių nukrypimų buvo galima išvengti užtikrinus tinkamą gamybos, surinkimo, pristatymo techniką. Tačiau šuniuką „surenka“ gamta, ir veisėjo valioje šioje vietoje yra labai nedaug. Ką galime padaryti – naudoti veisimui nesergančius, ydų neturinčius, sveikatos testus praėjusius šunis. Tačiau dviejų sveikų individų suporavimas anaiptol negarantuoja idealiai „pagal brėžinį“ pagamintų palikuonių – iš tėvo ir motinos genų šuniukas „susirenka“ atsitiktine tvarka, surinkimo klaidų ir mutacijų niekas nekontroliuoja, o veisėjo „skaičiavimai“ tebūna viltis ir tikimybė, bet gamta jam taipogi neduoda jokių garantijų. Todėl net ir dedama 200% matematiškai neįmanomų, bet morališkai netgi labai realių pastangų tam, kad su šuniukais visą jų gyvenimą viskas būtų gerai – deja, negaliu garantuoti, kad būtent taip ir bus, todėl ilgalaikės garantijos ir kompensacijos netaikomos. Visada išlieka tikimybė, kad pasikeitus dantims pas šuniuką bus blogas sąkandis, atsistos ausys, jis peraugs standartą ar susirgs autoimunine liga, nes šitaip supuolė nežinomi abiejų tėvų recesyviniai genai, kurių neįmanoma aptikti iš anksto. Todėl prašome potencialių šeimininkų būti realistiškus ir suprasti, kad įsigijamas gyvas padaras, kuriam neįmanoma suteikti tokios garantijos, kokia taikoma žmogaus rankų kūriniams. 

 

Vipetai – kokie jie?

Vipetai kaip veislė išsivystė Didžiojoje Britanijoje, o „veislės“ statusą gavo XIX a. pabaigoje. Šiuos nedidelius vikrius šunis laikė smulkesni žemvaldžiai, valstiečiai ir darbininkai, kurie negalėjo leisti sau laikyti didžiųjų kurtų – greihaundų. Mažasis kurtas ne tik talkindavo smulkių žvėrelių medžioklėje, bet ir suteikdavo pramogą – laisvalaikiu jų šeimininkai organizuodavo improvizuotas lenktynes laukuose ar gatvėse, kas savotiškai atstodavo aristokratų “sportą” – žirgų lenktynes.

Manoma, kad vipetų veislės formavimo procese dalyvavo greihaundai, terjerai, o galimai ir stambesni italų kurtai. Anglijoje vipetai buvo oficialiai pripažinti 1891 metais.

senoviniai_vipetai_1

↑ XX a. pirmos pusės vipetai

↑ Vipetas “Zuber” (gimęs 1889 m.) – visų ar bent jau daugumos šiuolaikinių vipetų protėvis.

↓ Puikus filmukas, demonstruojantis 1930 m. vipetus „veiksme“!


Šiuolaikiniai vipetai – kokie jie ir kodėl juos renkamės?

Šiuolaikinio vipeto pašaukimas – būti šeimos draugu ir kompanionu. Šie šunys tokie atviri ir taip nuoširdžiai myli pasaulį, kad sugeba nesunkiai užkariauti santūriausių žmonių širdis. Vipetuose stebuklingai dera dvi prigimtys – kurto ir terjero. Iš kurtų jie paveldėjo ne tik eleganciją, bet ir nepriklausomą mąstyseną, sudėtingą vidinį pasaulį, meilę laisvei, jautrią širdį – jie tikisi iš žmogaus pagarbos ir supratingumo, nepakenčia grubaus elgesio ir bandymo pavergti juos savo valiai. Tuo tarpu terjeriškas pradas sąlygoja kitką – neišsemiamą energiją, visišką atsidavimą žaidimams, puikų humoro jausmą, meilę žmonėms, o kartais ir ryžtą bei drąsą. Vipetas suderina savyje, atrodo, visiškai nesuderinamus dalykus – jis išdykęs ir kartu paklusnus, jautrus ir kartu drąsus, kupinas meilės pasauliui, bet kartu kovojantis už savo vietą jame.

Kai įsigyjau Gelytę, pradžioje pasijaučiau ne tai kad nusivylusi, bet… savotiškai ją nuvertinau. Iki jos atsiradimo ilgai dirbau su šnauceriais ir spėjau priprasti prie to, kad vokiško užsispyrimo kupini barzduočiai reikalavo tiek kietos rankos, tiek kieto balso, o ir tai ne visada padėdavo. Ir štai tau – vipetukė, kuri nuo menkiausio bandymo ją subarti susigūžia ir akyse “sumažėja”… Galvodavau: “Štai tau ir šuo…” Tačiau ji augo, ir pradėjau pastebėti tai, ko nemačiau anksčiau: kokia ji užsispyrusi, kai kažko siekia (pavyzdžiui, gauti kamuoliuką ar kąsnelį), kaip ryžtingai kovoja už save, žaisdama su vyresniais šunimis. Laikui bėgant paaiškėjo, kad jos charakteris daug sudėtingesnis, negu gali pasirodyti: ji nebijo “rietis” su dominuojančio charakterio kalėmis, įrodinėdama, kad šioje kompanijoje būtent ji – pirmoji dama, ji nedvejodama pastato į vietą pernelyg drąsius patinus, ji pavyduliauja, kai mano, kad pernelyg ilgai glostau svetimus šunis.

Taigi – nepaisant savo tariamo trapumo, vipetas anaiptol nėra silpno charakterio šuo. Tiesa ta, kad jie tikri inteligentai – kartu jautrūs ir ryžtingi. Tai reikia turėti omeny dresuojant vipetą – šis šuo labai greitai supranta, ko iš jo norima, ir mielai tai daro – su sąlyga, kad su juo kantriai ir korektiškai elgiamasi ir ši veikla jam yra įdomi. Tačiau jie gali ryžtingai atsisakyti to, kas jiems nemalonu, ir taip pat ryžtingai priešinasi grubiam žmogaus elgesiui: kaip tikri inteligentai, jie neparodo jokios agresijos – tiesiog susigūžia ir užsidaro savyje.

Daugelis žmonių, niekad anksčiau nesusidūrusių su vipetais, mano, kad jie tokie pat sunkiai dresuojami ir nepaklusnūs, kaip rytų kurtai. Tai netiesa. Vaikystėje mažieji vipetukai labai smalsūs – bet kokia peteliškė, šmėkštelėjusi jaunam kurtukui prieš nosį, atrodo jam lyg koks pasaulio stebuklas, priverčiantis pamiršti viską, tuo pačiu ir šeimininką. Lygiai taip pat jie laiko visus žmones savo potencialiais draugais, tad nepraleidžia progos susipažinti su kiekvienu praeiviu. Tačiau toks mažųjų vipetukų atvirumas kartu labai palengvina jų dresūrą – jie labai džiaugiasi galimybę pabendrauti ir mokinant juos komandos “Pas mane” mielai atbėga pas šeimininką, ypač paskatint skanaus kąsnelio. Suaugę vipetai paprastai būna labai prisirišę prie šeimininko – lakstydami parke ar miško takais, visada akies krašteliu stebi, kur tas randasi, pašaukti ateina net tuo atveju, jeigu iki tol žaidė kitų šunų draugijoje. Žinoma, visa tai su sąlyga, kad tarp šuns ir žmogaus egzistuoja tam tikrai ryšis ir meilė: vipetai pagal savo “natūrą” yra labai “romantiški” šunis, tad jiems tokie dalykai labai svarbūs, jais grindžiamas visas jų paklusnumas – priešingai, negu vokiečių aviganiai ar spanieliai, jie neturi noro “įsiteikti” šeimininkui ir niekad nevergauja.

Kartu vipetai – itin “patogūs” ir universalūs šunys. Jie tinka visai šeimai – myli vaikus, dievina švelnumą, glamones ir galimybę ramiai snausti prisiglaudus prie mylimų žmonių, o kartu idealiai tinka aktyviam laisvalaikiui, yra puikūs žygių, iškylų, rytinės mankštos kompanionai. Jų priežiūra tokia paprasta, kad faktiškai nėra jokio skirtumo, ar laikote parodų čempioną, ar sofos pažibą – tinkamai maitinami ir turėdami galimybę mankštintis, šie šunys idealiai atrodo be jokių papildomų pastangų, jie nereikalauja kosmetikos, kirpimo ar šukavimo. Pakanka tik kartais išmaudyti juos po šiltu dušu. Įdomu tai, kad šie šunys labai švarūs ir šiuo požiūriu netgi kiek “katiniški” – dažnai teko stebėti, kaip vipetas išlaižo savo kailiuką :) Iš specifinių priežiūros detalių jiems būtinas tik nagų kirpimas kas 2 savaites: šie šunys labai lengvi, tad jų nagai nenudyla natūraliai, užtat labai greitai auga – o kadangi vipetai yra lakstūnai, per ilgi nagai lengvai gali tapti traumos priežastimi.

Vipetų dydis idealus – ji nėra tokie maži, kaip dekoratyvinės veislės, tačiau kartu sugeba įsitaisyti suaugusiam žmogui ant kelių, kas idealu kelionėse. Jų išlaikymas nėra brangus, o optimalus dydis ir ramus elgesys namuose leidžia jiems puikiai jaustis net ir mažame butuke – turėdamas savo jaukią vietelę, vipetas niekad netrukdys namiškiams. Tačiau vipetui būtinas dėmesys ir žaidimai – tai bendraujantis “gaujos” šuo, kuris nepakenčia vienatvės. Jam būtina kompanija, galimybė dalyvauti šeimos veikloje. Tai nėra tas šuo, kurį galima nusiųsti į vietą atėjus svečiams – nušalintas nuo namiškių, jis jaučiasi nuskriaustas ir nelaimingas.

Žmonės, sutikę vipetą ir matydami jo puikiai išvystytus raumenis, dažnai mano, kad šiems šunims būtina daug treniruotis. Tačiau jų atletiškas raumeningas sudėjimas didžiąja dalimi sąlygotas genų. Priešingai, negu, pvz. haskis, kuris istoriškai buvo išveistas kaip tolimų varginančių distancijų bėgikas ir dėl to reikalauja ilgų pasivaikščiojimų, vipetų lenktynių distancija sudarydavo vos kelis šimtus metrų – pagrindinis šių šunų “koziris” būvo ir lieka greitis, o ne ištvermė. Tai nereiškia, kad vipetą galima uždaryti tarp keturių sienų arba vedžioti it kokį anglų buldogą – vipetams būtina mankštintis, reguliariai lakstyti be pavadžio (būtinai!), tačiau vipetas bus laimingesnis lakstydamas paskui kamuolį ir tyrinėdamas parką kartu su šeimininku, nei kad nuobodžiai bėgiodamas daugiakilometrinį krosą ta pačia pilka asfalto trasa.

Paroda Kėdainiuose 2013.11.24.

Lapkritį itin aktyviai dalyvavome parodose. Paskutinė šio maratono paroda vyko lapkričio 24 d. Kėdainiuose. Šunų paroda čia rengiama tik antrus metus, o kadangi pernai nedalyvavome, dabar čia apsilankėme pirmą kartą. Į šią parodą registravau tik mūsų „mažylę“ Krysią „CH Atomic Love at Stabmeldys“, kuriai ši paroda jau iš anksto buvo ypatinga – čia turėjo būto jos debiutas čempionų klasėje.  Continue Reading →

Kaunas NDS 16.11.2013

Next show of our November show marathon was the National show in Kaunas, Lithuania. Once again I have entered both girls, Kris „Atomic Love at Stabmeldys“ and her mother Gella „Haute Couture Tik Romantika“.

Whippets judge was Mrs Svetlana Postarnakova. Kris was placed 2nd in open class, her description: „Good height and format, well proportioned head, correct ears, long neck, correct topline, free movement„. And Gella got her 9th Lithuanian CAC in champion class and later was Best Adult Bitch (Winner) and BOB. Her description: „Good height and bones, good head, good pigment, correct topline, deep brisket, good angulations, free movement, beautiful presentation„. She also was 3rd in Group. Unfortunately we have no photos from the show so far – Gella’s photo was taken this Summer.

haute_couture_romantika_6.5yr_7

Whippets full results: 

BItches baby class:
1, Baby BOB – Mano Sansonete Mighty Aphrodite

Bitches junior class:
1, JCAC, Junior BOB – Mano Sansonete La Maladie D’Amor

Bitches open class:
1, CAC – Karakul Glamour Dominija
2 – Atomic Love at Stabmeldys
3 – Felicity Tarytum Vejai

Bitches champion class:
1, CAC, Winner, BOB – Haute Couture Romantika

I have also showed Italian Greyhound Sage „In The Name of Love de Magistris“ – she was first in Junior class with JCAC and Junior BOB.

Big thanks goes to everyone who have helped me during the show and helped us to get there and back home!

Riga Speciality 9.11.2013

gella_champion_class_600x256

November’s Riga Speciality was supposed to be the most exciting show of the year 2013 – Latvian Sighthounds Club had invited Mrs Bitte Ahrens Primavera to judge this show. Showing my dogs to Bitte Ahrens was my longtime dream and it was really rare chance to do this just 300 kms away from home. So I have entered my both girls immediately after discovering that Gella haven’t got pregnant after her last mating which took place in July.

Unfortunately we always were very unlucky with Latvian shows, and this time it appeared to be the same – just 4 days before the show it was announced that the judge can’t come due to serious health issues. So the whippets were given to Mrs Rasme Ergle – Latvian borzoi breeder. I was not allowed to withdraw my dogs from the show, so we decided to come anyway, at least to see our relatives who live in Riga.

So we took part in the show, and despite the fact that our ring was late for 2 hours it wasn’t so bad:

Kris „Atomic Love at Stabmeldys“ was placed 4th with CQ in open class (6 bitches entered). Her description by Mrs Rasme Ergle: „Nice & feminine. Good head & expression, correct neck, good topline & underline. Enough front angulation, very good rear angulation. Free movement, nice temperament“.

krysa_open_class_riga112013

Kris is second from the left, open class bitches

Gella „Haute Couture Tik Romantika“ had her second show performance this year and surprised me – she was placed 2nd with CQ in champion class out of 6 great bitches, just after her longtime rival Gemma „Bicolour Tourmaline Dominija“ who won the class. This reminded me of past years then Gella and Gemma was together competing in junior classes, great memories! Gella’s critique by Mrs Rasma Ergle: „7 years old, nice & feminine. Good head, nice size & proportions. Very good topline, very good angulations. Free movement, nice temperament.“

gella_champion_class_004Gella on the right, champion class bitches

So generally we very pleased with the results and spent the rest of the weekend resting with our Latvian family whom we always visit when coming to shows held in Riga. And I still hope to have a chance to show my whippets under Mrs Bitte Ahrens Primavera one day :)